Joan Raphael-Leff
VIDUJE

Moteris suvokia besilaukianti. Mažas mažulytis apvaisintas kiaušinėlis, esantis jos gimdos erdvėje, įtakoja toli siekiančias pasekmes jos psichikoje, iš pagrindų keisdamas nesąmoningas mąstymo schemas, svajones, fantazijas ir emocinį gyvenimą.
Pastojimas yra keistos ir įmantrios istorijos pradžia. Tai yra laikas, kai vienu metu gyvena du kūnai, vienas kito viduje, du žmonės gyvena po viena oda...
Nešiodama kūdikį, moteris praranda savo laisvę. Nėštumas – tai laikotarpis, kai moteris turi dalintis savo kūnu su dar vienu žmogumi, niekaip nesuprasdama biologinės mįslės, kaip jos imuninė sistema leidžia tarpti jos viduje pusiau svetimam kūnui. Tai laikotarpis, kai net pačiais intymiausiais momentais moteris negali likti viena. Tai laikotarpis, kai kažkas svetimas braunasi į tavo mintis, trukdo miegoti, verčia keisti mitybos įpročius. Žiūrėdama į veidrodį, besilaukianti moteris jaučia, kad dar kažkas žiūri į jį, naudodamasis jos akimis. Vėlesniu laikotarpiu, stebėdama veidrodyje savo apsunkusį kūną, moteris nebesupranta, į ką ji žiūri: į save, ar į tą kažką, slypintį jos išsipūtusiame pilve...
Nėštumas nutraukia įprastus ryšius tarp moters ir jos kūno. Prieš moters valią kūnas keičia formą. Jis kvepia kitaip, ir moteris nežino, kieno tai kvapas – jos? Ar to kito, gyvenančio joje? Temperatūros kontrolė, kvapo suvokimas, skonio pojūtis, pusiausvyra, plaukų struktūra, rega – viskas kinta nepriklausomai nuo moters valios. Ji nebėra savo kūno valdovė. Savo vientisumo suvokimas sugriaunamas iš vidaus. Moteris pradeda jausti, kad jos kūnas nesibaigia sulig oda. Gilindamasi į vidinius savo pojūčius, besilaukianti moteris girdi dar vienos širdies plakimą, jaučia svetimo kūno svorį, galiausiai pradeda jausti svetimus judesius ir emocijas. Būdama savimi, besilaukianti moteris tuo pačiu metu yra ir dar kažkuo. Kieno sapnus ji sapnuoja?
Tas, kurį pagimdysiu, bus realybė. Tas, kas dabar yra manyje, yra fantazija... Aš pasigesiu jo, kai pagimdysiu... Ar gali kažkas egzistuoti nebūdamas apčiuopiamas ar matomas?.. Aš žiūriu į veidrodį ir nežinau, ką aš matau.... Vaikas užima tiek daug...Turint kitą savyje, per mažai lieka vietos man pačiai...Aš negaliu būti savimi, visą laiką girdžiu ir jaučiu kūdikį...Aš tarsi mediumas tarp jo ir išorinio pasaulio (Reičelė, 23 nėštumo savaitės).
Mano mama mylėjo mane labiau už viską pasaulyje. Bet jos meilė gniuždė mane. Aš visada buvau jos dukra... Aš nebuvau savimi... Dabar esu...Supratau tai, tik tapusi nėščia. Tik dabar jaučiuosi savimi. Žmogumi. Moterimi (Sara, 17 nėštumo savaičių).
Aš nebesijaučiu vieniša...Jaučiu, kad kažkam rūpiu ir kad kažkam ne tas pats, kas bus su manimi... Ar mumis, nežinau...Jaučiu švelnumą ir meilę, sklindančią kažkur manyje... (Ingrida, 18 nėštumo savaičių).
Man patinka mano naujas laisvės pojūtis. Galiu daryti, ką noriu...Galiu atrodyti, kaip noriu...Galiu būti keista ir nesuprantama...Dabar man viskas galima...Dingo normos ir reikalavimai... Jaučiu, kad galiu būti bet kuo, kuo tik panorėjusi. Aš klausausi kvailos muzikos, dėviu keistus drabužius, skaitau knygas, kurių anksčiau negalėjau skaityti ir lepinu save aromatingomis voniomis. Galiu kalbėti, ką tik noriu ir daryti, ką tik užsigeidžiu (Olivija, 24 nėštumo savaitės).
Ar kada baigsis šie nauji pojūčiai? Ir kas bus tada, kai jie baigsis? Kaip bus tada, kai pabaiga susijungs su naujo pradžia?